Koks vaiskus ir aukštas vidurvasario nakties dangus. Pakeli į jį akis ir atitrūksti nuo realybės.  Tik kodėl taip retai tai darai? Kodėl? Gal saugiau vaikščiot žiūrint po kojom? Patogiau kuistis kasdienybėj? Patogiau…

Ne iš dangaus, bet žydras kaip dangus, ant mano darbo stalo nugula, lengvute balta plunksnele puoštas, kvietimas. “Esate kviečiami į rašytojos – poetės, Kovo 11 – tosios Akto signatarės Vidmantės Jasukaitytės mirties metinių minėjimą Šventojoje. Šv. Mišios liepos 14d. 11.00 val. Muziką sukūrė kompozitorė Zita Bružaitė, atlieka choras ” Polifonija “, saksafonistas Petras Vyšniauskas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.” Pasirašo kan. Zenonas Degutis.

Tyliai sau pamąstau, kad ir nekviesta būčiau važiavusi pagerbti rašytojos, padovanojusios Brukšdvario panelę ir kitokį begaliniai gilų pasaulio matymą, būčiau važiavusi pasimelsti už jos sielą ir nors trumpai mintimis pabūti su ja ir jos artimaisiais. Mišios – akių pakėlimas į dangų…, nors valandėlei atitrūkstant nuo kasdienos bruzdesio.

Žmonės būreliais, poromis, po vieną traukia į bažnyčią, nusiteikę šventiškai lyg laukdami stebuklo, nes ore virpa keista nuojauta, kad bus kažkas, ko dar nesame patyrę.

Sėdžiu paskutiniam suole, laiko dar yra , todėl užmerkiu akis ir pamatau, dešiniau nuo savęs, šiek tiek arčiau altoriaus, sėdinčią rašytoją, pasipuošusią dailia skrybelaite. Matau ją tik iš nugaros, bet jaučiu ją įdėmiai stebint visa tai, kas čia vyksta.

Kai paklausiau Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės parapijos klebono kan. Zenono Degučio, kaip kilo mintis  tokiomis mišiomis pagerbti rašytoją Vidmantę Jasukaitytę, jis man tik paslaptingai atsakė:

– Manau, ji pati man tai pašnabždėjo.

Aš juo patikiu, bet žinau, kad be klebono ir rašytojos, šios idėjos autoriai yra  perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir kino režisierė Dali Rust, kurianti meninės dokumentikos filmą “Baladė apie stovinčiąją ant tilto”, kurio pagrindą sudarys ” Vilties mišios “.

Dabar jau niekas nepapasakos pokalbio smulkmenų, kuris įvyko vieną žiemos dieną Vilniuje, susitikus rašytojos draugams – dirigentui Linui Balandžiui, perkusininkui Arkadijui Gotesmanui,  režisierei Dali Rust ir Šventosios parapijos klebonui Zenonui Degučiui bei dukrai Kunigundai Dineikaitei. Kas vienijo tuos žmones, susirinkusius tą dieną ? Vienareikšmiškai – meilė. Meilė mamai, draugei, rašytojai. Kiekvienas iš tų žmonių turėjo savo santykį, kiekvienas prie rašytojos gyvenimo prisilietė savaip, kiekvienam  savaip ji brangi, ir visus apjungė bendra viltis, pagerbti ir išsaugoti jos atminimą.

Paprašius kompozitorės Zitos Bružaitės sukurti muziką mišioms, ji nedvejodama sutiko, nes tikėjimą stiprinančiom temom sunku atsispirti, tuo labiau, kad į sau iškeliamą klausymą, ko mums šiandien labiausiai trūksta, pati ir atsako:

– Vilties.

Žmonės vis plūsta į bažnyčią, o prie altoriaus  jau rikuojasi choras, žadantis laukimo pabaigą. Nuščiuvusioj bažnyčioj pasigirsta dukros Kunigundos Dineikaitės  balsas:

– Tyla nebeįkvepia Gerklėje užstringa garsas Nebeištariu tau švelnumo Tik atmintis lieka gyva Tavo laisvės jėga atidaro mano sielos ramybę ( Kur esi Kur skrendi?) Ar ateisi pas mane baltais rožių žiedlapiais? Ar ištarsi myliu? Stringa gerklėj ašaros srautas Jaučiu amputuotas galūnes Širdį Smegenis Visą kūną – kuris kažkur ten, bet ne čia. Kažkur su tavimi Bet ne su čia esnančiais. Apkabinu tave dar kartą, Ir dar kartą, Ir ištariu sudie. Sudie amžinai. Į langą atsitrenkusi Mano širdis atsidūsta Ilgesio kupinas kūnas Kvapų atminty paskendęs. Rankos įsivaizduoja tavo veido kontūrus Ir rūko tyloje tu man pasakai – Neliūdėk, vaike, argi nežinai, kad visi išeinantys sugrįžta. Apkabinu tave paskutinį kartą Su ateinančiu ilgesiu apkabinu. Kaip kalbėti su tavimi? – Tik eilėraščių ritmu Tik tylos atšvaitais Tik sapnų kalba – atsakai man. Ir aš tavęs klausau, kaip paskutinį kartą, kaip visados, kaip Amžinai.

Primerkiu akis ir pasižiūriu rašytojos pusėn. Ji šiek tiek palinkusi į priekį atidžiai klausosi, ką dukra jai, išėjusiai, sako.

Tyloje tris kartus suskamba varpelis, pranešantis apie mišių pradžią ir  erdvę perskruodžia saksafono  garsas, dirigentas Povilas Vanžodis pakelia rankas, po to  sugaudžia vargonai, liečiami Andriaus Bartulio pirštų ir bažnyčia prisipildo muzikos, vis kylančios aukštyn, o po to nubanguojančios  pasieniais. Viltis kilo į dangų ir vėl leidosi pas mus, į klausančiųjų sielas, lyg sakydama, kad nėra mirties, o tik nebuvimas kartu. Patys artimiausi moka kalbėtis be žodžių…

Kunigas prie altoriaus atrodo toks mažytis bažnyčios erdvėj, apsupty didžiulo būrio choristų. Mišios prasideda.

– Vardan Dievo Tėvo  ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios Amen. Viešpats su Jumis.

– Ir su Tavimi.

– Kaip ir kiekvieną sekmadienį…, į Dievo namus…, kad nusilenktume Dievui…, kad padėkotume Dievui…

Šis sekmadienis ypatingas, įrodantis, kad išėjusieji niekur neišeina, nes jų darbai lieka, ir šiandien mums, gyviesiems, skamba mišios, įkvėptos Vidmantės Jasukaitytės eilėraščių rinktinės”Ambra”(2014) kupinos asmeninių išgyvenimų, netekties ir atsisveikinimo nuojautų. Bet atsisveikinimo nėra, nes vienos kūrėjos žodžiai pažadino kitoje kūrėjoje muziką, o dabar saksafonas, perkusija, vargonai, choras su begaline jėga žadina klausantiems viltį ir tikėjimą, kad šioj žemėj niekas nesibaigia, kad kiekvienas tavo atliktas darbas turi testinumą, kad susimąstytum, ką darai ir kaip, nes niekas nesibaigia, viskas išlieka, ir tik nuo tavęs priklauso koks tu būsi, kai nebebūsi.

“Vilties mišios ”  – dvylikos dalių mišių ciklas, kurį sudaro giedamosios mišių dalys, psalmė, aleliuja, įžangos. Rašytojos Vidmantės Jasukaitytės eilutės mišiose nuskamba keturis kartus. Tai ne pirmas Zitos Bružaitės sakralinės muzikos  kūrinys . Prieš tai – kantorija “Lumen fidei”(2013), “Requiem”(2015) ir rekolekcijos” Fides nostra”(2018).

Saulė, keliaudama dangaus skliautu, pro bažnyčios langus nušviečia rūpesčio pilną šv. mergelės Marijos veidą. Ji iš Juozo Vosyliaus freskos viską suprantančiu žvilgsniu pasitinka kiekvieną,  įžengiantį  į Šventosios bažnyčią. Ir palydi kiekvieną išeinantį.  O dabar žiūri į mus – sėdinčius suoluose, stovinčius bažnyčios gale, rymančius antro aukšto balkone. 

Skaitinį apie gailestingąjį samarietį kunigas užbaigia:-

– Eik ir tu taip daryk. Girdėjote Dievo žodį.

Ką daryti? Tiesiog mylėk. Mylėk savo Viešpatį Dievą, mylėk savo artimą, mylėk save . Tokia visiškai paprasta formulė, telpanti į vieną žodį…

-…josios kūryba ne tik riedanti žmogaus skruostu ašara, ne tik, kad žmogus aria savo dirvą ir statosi namus, josios kūryba – sielos gelmė iki pat Dievo esmės… Lenkiasi savo įtikėtam Dievui, dėkoja už išaušusią dieną, už dydįjį stebuklą – gyvybės stebuklą, dėkoja Dievui už dar vieną – meilės stebuklą, dėkoja už nemirtingumą…

Užmerkiu akis ir matau, kaip atidžiai rašytoja klausosi pamokslo žodžių, o po to pradeda nežymiai linkčioti, lyg pritardama – “taip…, taip…, taip.., taip sakiau…”, kai kunigas ima cituoti žodžius iš jos knygos “Galgotos vynuogės”.

-…Mano balsas ieško Tavęs, Viešpatie, nes man skauda. Man skauda mano neteisingai gyventas gyvenimas. …Viešpatie, man skauda meilę, kurios trokšta mano esybė, ir gelia laiką, kuris praėjo be jos negrįžtamai. …Skauda, nenusakomai skauda tie žodžiai, kurie paskirties užrakinti laukia savo akimirkos. …Tačiau Laikas visa pakeis, nes Tu valdai laiką, ir jis niekur kitur manęs nenuneš, tik į šviesą… Ir aš jos regėsiu tiek, kiek turiu savyje.

Jei klebono paklausčiau, kodėl būtent tą tekstą pasirinko iš tokios storos knygos, manau, kad būtų tas pats atsakymas:

– Tai ne aš, tai ji…

Saulė pamažu keliaudama dangumi, jau nuslysta nuo šv. mergelės Marijos veido, žemyn,  ir , kunigui pakėlus rankas, bei tariant “…aukštyn širdis “, auksu sužvilga jo rūbo klostėse.

Palinkime vieni kitiems ramybės ir aš patikiu, kad ją nešiosiuos su savim ilgai, ilgai, ilgai…

Kiekvieną kartą tuo patikiu. Bet jos užtenka, kiek užtenka.

Nutysta eilės prie šv. komunijos.

Kažkas pasikeitė , įvyko žodžiais nenusakomas virsmas, erdvė prisipildė vilties, kad mokėsim mylėti, užjausti ir paguosti. Ne tik šalia esančius, bet ir save. Nes nemylintis savęs, nemyli nieko.

Užmerkiu akis ir matau, kaip rašytoja, nekreipdama dėmesio į klebono Zenono Degučio dalijamus baltus rožių žiedus visiems, prisidėjusiems, kad ” Vilties mišios” suteiktų vilties, prieina prie savo vaikų ir stipriai apkabina, švelniai priglaudžia seseris, spūsteli rankas savo bičiuliams, susirinkusiems paminėti jos išėjimo metinių, linkteli chorui, pripildžiusiam erdvę nepaprasto skambesio, paduoda klebonui aitriu raudoniu degančią rožę kaip padėką už vidurvasario mišias ir atsitraukia.

Bažnyčioje aidi plojimai. Plojam sau, atlikėjams, rašytojai, klebonui, vasarai, dangui, Dievui. Gyvenimui.

Noriu prieiti prie rašytojos, bet kai atsimerkiu, jos nebėra. Bet žinau, dar ne kartą ją čia pamatysiu….

Žmonės neskubėdami iš bažnyčios prieblandos eina į saulės nutviekstą kiemą, būriuojasi, šnekučiuojasi, o aš žinau, kad šalia mūsų mišiose rašytoja buvo tikrai.

Pakeliu akis į dangų…  Jis – begalinis.

                                                                                                                  Rima Sadauskienė