article-image

   Liepos 14 dieną Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės parapijos bažnyčioje, rašytojos, poetės, Kovo 11 – tosios Akto signatarės Vidmantės Jasukaitytės mirties metinių dieną, skambėjo naujas kompozitorės Zitos Bružaitės kūrinys ,,Vilties mišios“. Naujo sakralinio kūrinio idėjos autoriai yra kino režisierė Dali Rust ir Šventosios parapijos bažnyčios klebonas Zenonas Degutis, kuris pasiūlė kompozitorei pagrindinę mintį: ,,O, gal tai galėtų būti mišios“? Poetės eilėraščių rinktinės ,,Ambra“ mintys, prisodrintos asmeninių išgyvenimų, nepagydomos ligos, netekties ir atsisveikinimo gaidų, tapo būsimo mišių 12 – kos dalių ciklo kūrėjai atodanga ir šaukliu: ,,Tylioji motina, viltie, glaudi visus prie išmaitinančios krūtinės – leiski apsvaigus užsimiršti, kur vedi, kur einu, kas paaukos, tylioji motina viltie…“
   Prieš pat prasidedant mišioms savo šiltais prisiminimais apie savo mamą pasidalino dukra Kunigunda ir jaunesnysis sūnus Algirdas bei išreiškė nuoširdžią padėką prieš metus anąpilin išėjusios mamos, poetės ir rašytojos pagerbimo renginio sumanytojams, Šv. mišių kūrėjai, atlikėjams ir visiems susirinkusiems.  Mišių dalyvius, kurie vos tilpo bažnyčioje ir balkone, labai maloniai nuteikė tai, kad visi atlikėjai: Šiaulių valstybinis kamerinis choras ,,Polifonija“ , meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, gražiai apgaubė altoriaus gelmę ir kleboną, kairėje priglausdamas saksofonininką Petrą Vyšniauską, o dešinėje pusėje perkusininką-varpininką Arkadijų Gotesmaną ir vargonininką Andrių Bartulį. Poetės ir rašytojos portretas, pro gėlių ir žvakių šviesą žvelgiantis į susirinkusius, tarsi, sudarė įspūdį, jog jos siela yra čia, kartu su mumis.
   Suskambus mišių įžanginei giesmei ( introitus), kurią atliko choras, diriguojamas Povilo Vanžodžio, pritariant vargonams, bažnyčia pamažu prisipildė tos dvasinės šviesos, harmonijos, o augant muzikinei įtampai, saksofono improvizacija, šovusi į garsines, intonacines aukštybes, kartu su vargonų sekundiniu palaikymu, priminė poetės Vidmantės Jasiukaitytės netektį, bet išlikusią skaitytojų atminty šviesos ir tikėjimo spinduliu. Taip čia norisi priminti nedidelę citatą iš jos parašytos ,,Litanijos mamai“  knygoje ,,Golgotos namai“ : ,,Buvo tik ėjimas į Tavo šviesą, pripažįstu tai, o visa, ką patyriau – tik gyvenimo žaizdras, kad būčiau švari ir verta susitikti su Tavo šviesa, kurią leidi išvysti dabar. Neatimk šios šviesos iš manęs. Atsiųsk vieną jos spindulį mano keliui apšviesti, kad eičiau įsitvėrus į jį, neliečiama tamsos gaivalų ir kada nors išvydusi Tavo šviesų ir spindintį veidą žinočiau – kelionė pasibaigė“.  Pirmoji mišių dalis ,,Viešpatie pasigailėk“ sužavėjo švelnia maldos ramybe,  ,,Garbės“ dalyje muzikos šviesa sklido iš labiau ritmiškai išvystytos melodijos ,spalvingos harmonijos, polifoninio muzikinio vystymo. Kompozitorė sukūrė Psalmę ir Atliepiamąją giesmę bei Aleliują ir net muziką Apaštalų tikybos išpažinimui ,,Tikiu į vieną Dievą visagalį“. Klebono Zenono Degučio pamokslas buvo –  labai įtaigi ir gili šviesios atminties poetės, rašytojos  kūrybos esė. Pagrindinę mišių dalį ,,Šventas“  kompozitorė vysto pasikartojančių choro ir vargonų motyvų principu, panaudodama sekvencinį kulminacinį augimą. Paskutinė mišių dalis ,,Dievo avinėlis“ prasidėjo skaidriu moterų choro unisonu,  tarsi nuoširdžiu prašymu pasigailėti visų mūsų už padarytas nuodėmes. Jautrus vyrų harmoninis įsijungimas dar labiau tai sustiprino. Visas dalis puošė labai organiškos saksofono ir mušamųjų improvizacijos su labai jautriais varpų garsų intarpais bei vargonų spalvingu pritarimu.
   Nuskambėjo paskutinis kompozitorės Zitos Bružaitės ,,Vilties mišių akordas. Deramai pagerbta iškili poetė, rašytoja   Vidmantė Jasukaitytė. Labai gražiai klebonas Zenonas Degutis padėkojo visiems iškiliems atlikėjams ir dalyviams, pakvietęs visus į klebonijos kiemelį pasidalinti patirtais įspūdžiais.
   Tai Lietuvos kultūros istorijoje išskirtinis reiškinys. Visų mažeikiškių, dalyvavusių ,,Vilties mišiose“ vardu, tariu nuoširdų ačiū už pakvietimą klebonui, kanauninkui Zenonui Degučiui.

Pagarbiai,
Ričardas Grušas

 

Archyvas